Septintasis mūsų šeimos suvažiavimas įvyko 1980 m. birželio 7 dieną. Jis skyrėsi nuo anksčiau vykusių tuo, kad jo metu mūsų mūsų daininga šeima nesudainavo nė vienos dainos. Tai buvo daroma mūsų mirusio Pranuko atminimui.

Labai gerai, kad šis suvažiavimas buvo sukviestas. Dar kartą gavome susitikti gausi mūsų šeima su savo gyvenimo draugais, vaikais ir anūkais. Tų susitikimų nebedaug prasimato, nes giltinė su savo dalgiu jau pradėjo šienauti mūsų gyvenimo pievą, tad reikia naudotis, kol yra galimybė. Mūsų šeimoje buvo nuomonių, kad nepadoru kviesti suvažiavimą, nes dar tik septyni mėnesiai praėjo nuo Pranuko mirties. Bet tai buvo neteisinga nuomonė (todėl ir neprigijo), nes mūsų suvažiavimai visuomet praeina labai padoriai ir kultūringai. Tik negerai, kad nepavyksta fotografuotis – negavome įamžinti to, kas niekada nebegrįš.

Kas galėjo pagalvoti, kad šis suvažiavimas buvo paskutinis mūsų linksmajam švogeriui Motiejui.