1980 metų lapkričio 3 dieną vėl mūsų gausi šeima suvažiavome į Klaipėdą pas brolienę atšvęsti Pranuko mirties metinių.

Užkandę ir truputį apšilę važiavome į kapus. Ten brolienės ir jos šeimos rūpesčiu jau buvo pastatytas gražus paminklinis akmuo, kapas aptvertas dailia tvorele. Dalytės vyras atvežė kunigą atlikti paminklo šventinimo ceremoniją.

Atlikęs apeigas kunigas išvažiavo, o mes visas būrelis artimųjų dar kurį laiką paliūdėjome prie kapo, kas gėlę padėjome, kas žvakelę į kapo smėlį įsmeigėme. Daugeliui iš mūsų šis kapo aplankymas bus paskutinis, nes ne kiekvienas turime sąlygas dar kada čia atvažiuoti.

Iš kapinių važiavome į bažnyčią, kur tą vakarą buvo paskirtos už Pranuko vėlę pamaldos. Iš bažnyčios grįžome vėl pas brolienę.Čia atėjo dar keletas kaimynų. Visi kartu pavakarieniavome, gražiai pasikalbėjome, pasivaišinome.

Prie mūsų stalo tik nebuvo to žmogaus, apie kurį mes šiandien galvojame, kuris mums šiuo metu buvo labai reikalingas.