Štai ir atėjo mūsų gyvenimo ruduo. Buvę jauni, gražūs ir sveikatos pilni, dabar styrome apiblukę, kaip tie serbentai nuleidę šakas, atidavę savo paskutinį derlių.

Mūsų vaikai jau suaugę žmonės, augina anūkus. Kiti jau užauginę ir apvesdinę, artėja proanūkių karta. O mes vis dar norime gyventi, būti sveiki ir žvalūs, nors gerai žinome, kad to jau niekuomet nebebus.

Turbūt gerai, kad žmogaus gyvenimas – tai ištisas laukimas. Jis padeda pasitempti ir būti žvalesniais. Būdami maži, labai laukėme, kada užaugsime, būsime dideli ir stiprūs. O kai tapome stipriais ir dideliais, visai nebranginome sveikatos ir jaunystės, tik dairėmės į ateities tolius, kurie mums rodės nudažyti pačiomis gražiausiomis vaivorykštės spalvomis. O kai tų spalvų ateities toliuose neradome, o vietoj jų tik karštą, sunkią gyvenimo vasarą, pilną nedateklių bei nusivylimų, tuomet laukėme, kada vaikai užaugs. Tikėjomės jų gyvenime pamatyti savo neišsipildžiusias svajones. Bet likimas stovėdamas už mūsų pečių visai atvirai išklojo:

Nelaukite, kada vaikai užaugs,
Nes su vaikais ir rūpesčiai užauga
Žmogus dar tikisi kažko gražaus,
Tačiau širdis sukruvinta ir skauda.

Bet mes į tokią likimo pranašystę tik numojome ranka ir toliau laukimą tęsėme. Tiesą pasakius, patys sau jau nieko gero nepramatėme, bet vaikams ir anūkams laimės tikėjomės. O ta laimė pašaipūnė, dar niekam nepasirodė. Ir iš kur mums buvo žinoti, kad laimės gyvenime iš viso nėra.
Bėgo metai urmulais, tekėjo dienos Nemunais, o mes tapome sugrubę ir surembėję, kaip tie pakelės gluosniai. Šiais metais mūsų šeimoje sukanka net keturi jubiliejai:

Juozukui – 55 metai
Elenutei – 60 metų
Petrutei – 75 metai
Man – 65 metai.

O mūsų laukimas vis dar nepasibaigė. Nors gerai žinojome, kad mums jau nėra ko laukti, tačiau guodėmės ta mintimi, kad nevisai dar esame sugriuvę, kad dar turime jėgų pagloboti anūkus ir džiaugėmės tų mažų rankučių glamonėmis.

Pagaliau atsirado kitas, jau visai apčiuopiamas laukimas: kasdien mes laukėme vakaro, kad galėtume paguldyti savo senus kaulus ir per naktį pailsėję atsikelti rytą žvalesniais ir linksmensiais. Ir vis aiškiau jautėm, kad likimas, stovėdamas už mūsų pečių jau ruošiasi pasakyti savo paskutinį žodį.

Žmogau, dabar jau viskas, neleista tau pakilti.

Nelauki, netikėki, nepuoselėk viltį.

Ir po šių likimo žodžių beliks tik vienas takelis, kuriuo kiekvienas išeina, bet nė vienas nepareina.

Ir bus žiema gili, šalta žiema. O po žiemos pavasaris ir vėl žydės alyvos, tik jau ne mums. Nes toks gyvenimo dėsnis, kad nugriuvus senam medžiui, naujus pavasarius sveikina jau ne jis pats, bet jo atžalos.