Sena, sulinkusi, medinė
Lūšnelė apdengta šiaudais,
Prie kampo kriaušė rudeninė,
Kieme žolelė aksominė
Ir baltas takas po langais.

Aplinkui obelys gruoblėtos,
Tvora, medinis šulinys,
Sode alyvų šakos lėtos,
Panovy vasaros saulėtos,
Varliūkščių pilnas tvenkinys.

Kartu su tėviške – Magdutė
Minty iškyla visados,
Ji tartum rudenio saulutė,
Tokia kukli, gera, smulkutė,
Balta skarelė ant galvos.

Ir ta negrįžtanti vaikystė,
Gelsvi ropiniai obuoliai,
Kai rudenėjant ima kristi,
Ir apynys pradėjęs vysti,
Minty išliko amžinai.

Ir nors jau daug prabėgo metų,
Daug kuo pasikeitė tvarka,
Bet tarp gyvenimo verpetų,
Svajonė vaizdo neprarado,
Išliko tėviškė sena.