Paskutinį dienoraščio puslapį pradedu Jono Strielkūno eilėraščiu

Jonas Strielkūnas – ŽIEDAS VĖJUOTĄ RUDENS DIENĄ

Aš namų neturiu.
Aš nemoku dainų.
Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu.

Mano mažas brolau,
Aš žinau ko tyli.
Baisiai aukštas dangus,
Baisiai žemė gili.

Ir žinai paprastai
Toj pilkoj pakelėj:
Mes nebuvom aukštai,
Mes nebūsim giliai.

Bet vis tiek, bet vis tiek
Vieną vasarą čia
Buvo mūsų pasaulis,
Džiaugsmai ir kančia.

Tai mano senelės paskutinis dienoraščio puslapis. Nuotrauka apipavidalinta greičiausiai tuo pačiu laiku, kaip ir senelio – 1991 metais.

Pati data – galima tik spėti,galbūt apie 2002 . Vėliau mano močiutė jau sunkiai matė – negalėjo nei skaityti, nei rašyti. Ji man ne vieną kartą yra sakiusi: „Kol dar paskaitau – galiu gyventi”.

Močiutę ilgus metus rūpestingai prižiūrėjo marti Genutė su savo vaikais ir anūkais Žvirgždaičiuose.

Likus gyventi vos daugiau nei metus, 2003 metais kovo 21 d. Bronė neteko antrojo sūnaus Eugenijaus.

Močiutė nenorėdavo kalbėti, tačiau dar man būnant kokių 8 metų amžiaus nugirdau, kad apie 1945 – uosius metus vos gimusi mirė (kelių dienų amžiaus) mano senelių dukrelė Birutė. Ji palaidota Senosiose Mureikų kaimo (ne liuteronų, bet nuo jų aukščiau apie 1,5 km. Novos vaga (į Buragų, Galinių pusę)) kapinėse prie Novos upės (kur visai netoli gyveno Stepolaičiai). Kapelio tiksli vieta nežinoma.