Grakščiai sužibo ašara ant veido,
Užgimusi širdy,
Kukli ir nuoširdi,
Nežymiai švelniai rūbą palytėjo
Ir greitai tylutėliai žemėn nusileido.

Ir stovi mintyse peronas,
Ir bėgiai lyg strėlė,
Ir vazoje gėlė,
Ir skausmas tramdomas veide sustingęs,
Ir ašara – tas širdies rubinas raudonas.

Ir visdėlto labai labai norėčiau,
Surinkti šias minutes,
Ir brangias ir skaudžias,
Kad patalpinus gintaro dėžutėj
Kaip didžią brangenybę atminčiai padėčiau.

(Vilniaus stoty su Rimu kareiviu)
1967