Išvažiuoju, ūpas geras
Laukia mylimas sūnus.
Bent kiek rūpi tiktai kelias
Į nežinomus kraštus.
Kaunas, Vilnius – nekelionė,
Lietuvoj tai tik juokai,
Bet kūmute būk maloni,
Kai Ukrainon patekai.
Traukinyje palei langą
Aš gerai įsitaisiau.
Sukas ratai, bėgiai žvanga,
Pažiūrėsim kas toliau.
Kupėj moterys ir vaikas
Ir jaunuoliai keturi.
Vakarienės jau pats laikas,
Valgyk sveikas.
Balrarusijos kalneliai
Dangstos vakaro skara,
Tad pažvelgsime į kelią
Kai išauš šviesi aušra.
Kas užmiega, kas pabunda
Keičias vakaras naktim.
Traukinys vis lekia, dunda
Simferopolio kryptim.
O naktis blakstienas verčia
Susispausti ko daugiau,
Pasislinksiu tik į kerčią,
Kad būt snausti patogiau.
VII. 16
Jau už lango aušta rytas
Apsiprausdamas rasa,
Debesėliais apraizgytas
Ir pabaltintas migla.
Žmonės kupėje subudo.
Dingo miegas ir rimtis.
Praustis, vaikščioti sujudo,
Juk jau rytas, ne naktis.
Minskas liko pravažiuotas
Kai dar tvyrojo naktis,
Ukrainos žalias plotas
Štai išniro prieš akis.
Liepos mėnesis, net keista,
Jau nupjauti čia rugiai,
Saulėje šermukšniai kaista,
Stovi kūgiuose šiaudai.
Traktorius ražienas aria
(Kito meto derlius bus)
Moterys lyg susitarę
Skuba raudamos linus.
Už plačių laukų, arimų,
Už žaliuojančios lomos,
Tarp krūmelio trobos rymo
Tiesias kaimas ant kalvos.
Stotyse pintinės kriaušių
Ir prinokę obuoliai,
Rodos imsiu ir sugraušiu
Juos ir greitai ir skaniai.
Kijevo bokštai matyti,
Ten išlipsiu prie stoties
Ir pasuksiu savo kryptį
Link Moldavijos šalies.
Kijevo didžiulis miestas,
Gražūs skverai ir namai.
Jeigu tik nebūsi riestas,
Tuo apgrobstys šoferiai (sukti taksistai).
Na bet juos bala nematė,
Aš skubu savais keliais.
Kelias raitos kaip gyvatė,
Tuoj autobusas išeis.
Tyliai rieda autobusas
Link Moldavijos plentu,
Dar kelionėje išbūsiu
Apie dešimts valandų.
Mogilioc – Podolski būsiu
Kai aulutė užtekės
O dabar mielai užsnūsiu
Autobuse ant kėdės.
VII. 17
Pabundu – jau švinta rytas,
Priešais miestas tarp kalvų,
Nors ir niekad nematytas,
Pažinau jį iš laiškų.
Tai į šitą miesta skrido
Mano mintys kas diena,
Ašarėlės gailiai krito,
Kai rymodavau viena.
Čia gyvena sakalėlis
Ilgai lauktas ir brangus,
Jaunas lieknas kareivėlis
Mano mylimas sūnus.
Aušta rytas, kvepia gėlės,
Slenka rūkas už kalnų,
Jaunas mano kareivėli,
Susitikti ateinu.
Stovi mūras stačiakampis
Apsuptas tvora plačiai,
Dvi žvaigždutės penkiakampės
Šviečia vartuos išdidžiai.
Tiesiai drožiu aš prie vartų,
Nes kareivį tik matau,
Ir be įžangų, iš karto
Jam tuoj pat prisistatau.
Jis pakviečia į altaną
Tuoj įleidžia pro vartus
-Pasidėkit „čemodaną”,
Tuoj prisistatys sūnus.
VII.17
Nepralaukiau nė minutės,
O sūnus tik štai ir čia,
Toks ištįsęs, toks lieknutis,
Su diržu ir pilote.
Išbučiuoju mielą veidą,
Nužvelgiu melsvas akis,
Pajuntu lyg tylų aidą
Rodos vaikas būtų jis.
Na bet geras jau čia vaikas,
Jei mama ligi peties,
Reik užmiršti šitą, laikas,
Vien dėl kariškos sagties.
Atidarom čemodaną
Su skanėstais Lietuvos,
Jis pagal taisyklę seną
Pirmiau ima už dešros.
O paskui skanu ir sūris,
Ir kiaušiniai palukštent,
Tik per mažas pilvo tūris,
Kad galėtum pagyvent.
Negerai, kada per maža,
Negerai, kada per daug,
Jeigu perkrausi bagažą
Tai nespėsi bėgti lauk.
Vaišinomės ir kalbėjomės
Ligi pusei septintos,
O paskui kareiviai ėjo
Daryt rytmečio mankštos.
Jis gi mane palydėjo
Į šeimininkų namus
Ir tiktai po to nuėjo,
Kad galėtų būt ramus.
Šeimininkė – ukrainietė,
Kalba garsiai, paprastai,
Pailsėt maloniai kvietė
Ir nesivaržyt visai.
Bus daugia
Aš nesijaučiau pavargus,
Nenorėjau pailsėt.
Pro gėlynų žiedus margus
Ėjau miesto apžiūrėt.
Miestas keistas, nematytas,
Apsuptas aukštų kalnų,
Visas ištisai statytas
Iš tašytų akmenų.
Pilku akmeniu alsuoja
Kiekviena namų tvora,
Miesto pakraščiu vingiuoja
Dniestro upė drumzlina.
Jo krantus krantinės puošia
Akmenų pilkai baltų,
Dniestro upę tiltas juosia
Lig Moldavijos krantų.
O vanduo gilus, paniuręs
Drumzlinai žalsvos spalvos,
Tarp krantinių susibūręs
Rodos tyko iš vagos.
Dniestras piktas, Dniestras šaltas,
Nors čia saulė tiek karšta,
Kad įkaista akmuo baltas,
Pilko cemento plyta.
Mogiliov – Padolski turgus,
Tai brolyčiai ne juokai,
Ne turgavietė nusmurgus,
O prekyba ištisai.
Vaisių, uogų čia visokių
Tiesiog perkrauti stalai,
Abrikosų ir kitokių,
Man nežinomų visai.
Čia puikiausios kriaušės šviečia
Ir gražiausi obuoliai,
Apie kriaušias širšės spiečia –
Tūkstantiniai kamuoliai.
O česnakų, o cibulių
Lyg per sapną iš tiesų,
Nors iškepk ir visą bulių –
Nesupjaustysi visų.
Pardavėjau – ukrainiečiai
Keikiasi be atvangos,
Jie žalių laukų kaimiečiai –
Matosi iš aprangos.
Niekas keiktis taip nemoka
Kaip ukrainos žemdirbiai,
Jie nejaučia žodžių stoką
Kai susibara rimtai.
Nors be galo karštas oras,
Saulė šviečia visada,
Bet juos dengia švarkas storas,
Turbūt tokia čia mada.
Ukrainos sodai duosnūs,
Gražūs parkai ir namai,
Betgi žmonės čia ne puošnūs,
Rengias kukliai, paprastai.
Nematysi čia merginų
Išsipuošusių šilkais,
Nematysi čia vaikinų
Su išlygintais švarkais.
Tiek kaimietis, tiek miestietis
Kaba garsiai, net stabu,
Čia kiekvienas ukrainietis
Stipriai dvelkia svogūnu.
Ukrainos mergužėlės
Nesipuošiančios šilkais
Tikrą žavesį sukėlė
Nuostabiai gražiais plaukais.
Kasos juodos, kaštoninės
Galvas juosia pavaliai
Arba kuodų susuktinės
Sušukuotos įmantriai.
Visą miestą apžiūrėjau,
Net į cerkvę nuėjau
Ir žaliuojančioms alėjoms
Prie kazarmių sugrįžau.
O popiet gražiam pavėsy,
Žaliam parke tarp gėlių
Gėrėm limonadą vėsų
Jau abu su sūneliu.
Taip prašoko kelios dienos,
Tartum žiogas tarp rugių,
Likit sveikos akmens sienos,
Išvažiuoju link namų.
Sunku, liūdna, širdį skauda,
Laikas sūnų apkabint,
Betgi reikia slopint raudą,
Nes nenoriu jo graudint.
Jis užgniaužęs skausmą savo
Laikos tyliai, kaip karys,
Kepurėle pamosavo
Ir paliko bestovys.
Aš žinau, kad jis raudojo
Gilumoj širdies jautrios,
Per gerai jį pažinojau,
Kad nejausčiau šios skriaudos.
Traukinį stotis išleido,
Greitį didina staiga,
Užsidengus rankom veidą
Išsiverksiu kiek gana.
Skausmą ašaros praplovė
Ir širdy ne taip kartu,
Vakarienės nesinori,
Bet užmigti pravartu.
Rytas, Kijevo peronas,
Dunda bėgiai traukinių,
Čemodanų milijonas,
Šlama laiptai nuo žmonių.
Pasilik stotie puošnioji,
Aš suku link Lietuvos,
Ten kur Vilija žydroji
Mėlynuoja iš vagos.
Slenka valandos iš lėto,
Šaukia garvežys „dū” „dū”,
Dar lig Vilniaus teks sėdėti
Šešiolika valandų.
Nepatirsi čia vienatvės,
Kupė kimštinai pilna,
Ukrainiečiai, rusai, latviai,
Lietuvių – tik aš viena.
Vieni valgo, kiti snaudžia,
Kiti kalbas tarp savęs,
Kiti tylią dūmą audžia,
Kiti „tūkstantį” sumes (kortuoja).
Latvis kalbina mergiotę,
Svaido filtrais įmantriais,
Aš mėginsiu pamiegoti,
Gal naktis greičiau praeis.
Tikro miego čia nejusti,
Sėdime labai ankštai,
Bus gerai bent kiek nusnūsti,
Labai ačiū ir už tai.
Reik bent kiek išsiblaivyti,
Iš visos nakties miegų,
Nes jau greitai bus matyti
Senas Vilnius tarp kalnų.
Švilpti garvežys paleido
Štai jau Vilniuje esu,
Gaivinu mieguistą veidą
Čiaupo vandeniu vėsiu.
Sutvarkau truputį plauks,
Bunda Rytas jau palink,
Pusę valandos pralaukus,
Išvažiuoju Kauno link.
O iš Kauno autobusų,
Kiek tik nori, kiek gali,
Neužilgo pasijusiu,
Kad namučiai netoli.
Jau matau sodybą seną,
Manęs laukia ten žmogus,
Su kuriuo me išgyvenom
Dvidešimt penkis metus.
Štai jis iš namų ateina
Pasitikt manęs keliu,
Vyturėlis traukia dainą
Tarp saulutės spindulių.
Gera vyturiui dainuoti,
Saulei šildyt paukštelius,
Gera žmogui parvažiuoti
Į savuosius namelius.
Tik negera, kad krūtinėj
Tiek daug ilgesio, gėlos,
Nors esu šaly gimtinėj,
Mintys skrenda atgalios.
Mintys plaukia kaip šešėlis,
Prie kalnynų keteros,
Ten kur jaunas kareivėlis
Ilgis tėviškės savos.
Bet nereikia nusiminti,
Laiks gydo kaip žynys,
Laikas sugeba raminti,
Laikas viską ištaisys.
1966 m.