(Skiriu mokytojui Jonui Babušiui)

Aš dėkinga esu jam už brangius žodžius,
Kuriuos man kitados iškalbėjo,
Jie ne meile pinti, ne juokais dabinti,
Jie mokytojo žodžiais skambėjo.

Pamilau jį tada, kai buvu dar maža,
Jis man pagrindą mokslui padėjo,
Jo protinga kalba, ne rūsti, bet griežta
Man į jauną protelį tekėjo.

Bet jisai nebegrįš, nes jo kapą šiaurys
Jau seniai pusnimis pažymėjo.
Tik tie brangūs perlaipasiliks amžinai
Kurių daug jis gyvendams prisėjo.

1942 m.