Gyveno kitados Magdutė,
ji mus mylėjo kaip mama.
Ji buvo apsenė, smulkutė,
Bet neapsakomai gera.
Visiems ji ašaras nušluostė,
Visiems žodelį rado ji,
Kiekvieną stengėsi paguosti,
Kiekvienam buvo nuoširdi.
O kaip, Magdute, aš norėčiau,
Kad tu ateitum į svečius,
Aš tave gerbčiau ir mylėčiau,
Bučiuočiau, glostyčiau pečius.
Bet nukirsti keliai, takeliai,
Jau niekas nepareis namo
Iš ten, kur baltos pilys glūdi
Žalių kaštonų glūdumo.
1941.II