(1947 m. ruduo)
(Zyplių ligoninėj)

Sesuo Momkaitė palaton mus įleido,
Mes jį atradom išvargintą ligos.
Mirtis jau žaidė ant jo geltono veido
Padėjus kardą ant priegalvės baltos.

Mirtie, palauk dar, mes norim aplankyti,
Norim nuskaidrint jo valandas liūdnas,
Paguost, pakalbint, žodį pasakyti,
Kad mus atmintų išskridęs į dausas.

Bet jis gulėjo palatoj ligoninės,
Jo lūpos džiūvo nuo troškulio baisaus,
Jo akys žvelgė bejausmės kaip ledinės,
Nebepažino jau mylimo sūnaus.

Kur tavo, žmogau, troškimai ir svajonės,
Kurios tekėjo gyvenimo vaga?
Vaizduotėj karstas, o lūpose dejonės,
Ties galva jaučias žiauri mirties ranka.

Ji nepamiršo bemokslio, nei mokyto,
Ji milijonus jau pavogė žmonių,
Užvožė karstą ir užmaršą užrito,
Ir vėl nuslinko tykot naujų aukų.