Metai bėgo. Mūsų šeimoje jau pasibaigė vaikai. Namai tapo pilni kvatoklio jaunimo, nes kur jaunimas ten ir linksmybė. Tais laikais kaime buvo labai daug dainuojama, o mūsų namuose – tuo labiau. Vasaros metu mažai buvo tokių vakarų, kad sustojusios prie vartų nepadainuotume keletą dainelių. Dainuodavom savo malonumui ir kaimynų pasigėrėjimui. Karalių Antosėlė sakydavo, kad išgirdusi Kuraičių merginas dainuojant visada skubėdavo į lauką pasiklausyti. M. Ašmantavičienė sakė, kad užsiklausiusi mūsų dainų, prisvilino sausienę. O mums to ir tereikia – malonu, kad kaimynai mūsų dainomis gėrisi.

Tačiau jaunystė vietoje nestovi,kaip ir ta Nova tekėdama pro tėviškės sodą. Pasibaigė mūsų pavasaris.Visi išsiskirstėm. Sukūrėm šeimas ir savo atžalas auginom. Tėviškėje liko dvi sesutės: Salomėja ir Regina. Viena atsiremontavo senąjį tėvų namą,antra pasistatė naują klėties vietoje.Prasidėjo mūsų gyvenimo vasara,pilna įtempto darbo ir sunkumų. Atrodė,kad tik dabar pajutom tikrąjį gyvenimo svorį- anksčiau buvo ne gyvenimas,bet žaidimas. O čia dar karas užgriuvo ir sunkūs pokario metai, pilni nedateklių ir rūpesčių. Taip besigrumdami su gyvenimo sunkumais nė nepajutom kaip pabėgo dešimtmetis, kitas. Nedažnai ir susitikdavom vieni su kitais. O visa gausi šeima į tėviškę susirinkdavom tik per šermenis, kurių per tą laiką tėviškėje buvo ketveri: mirė abu tėvučiai, mūsų geriausioji Magdutė ir Salomėjos vyras Viktoras.

Kai didžiuma gyvenimo sunkumų nuslinko užmarštin, gerokai paūgėjo vaikai, o mūsų galvas pavasariai pasibarstė baltų obels žiedų spalvos, mes pradėjome vis dažniau galvoti, kad reikia mums daugiau susitikinėti, nes ne kažin kiek beliko tų gyvenimo metų. Jauniausioji sesutė Elena pasiūlė susirinkti visiems į tėviškę, pasidaryti foto nuotraukas, pasikalbėti ir pasidainuoti kaip kitados jaunystėje. Nuo tada ir prasidėjo tradiciniai mūsų šeimos suvažiavimai, organizuojami Bronės Špakauskienės.