Liūdna kai vėjas debesis remia,
Liūdna kai krinta lapai palūžę,
Liūdna, kad žmogus, eina į žemę
Palikęs mielą savo bakūžę.

Palikęs žalią laukų rugelį,
Kuris viliojo širdį artojo,
Palikęs baltą, liekną berželį,
Kuris prie kluono tyliai rymojo.

Palikęs visa, kas širdžiai miela,
Palikęs savo svajonę, viltį
Turi nutraukti gyvybės vielą
Ir nesirįžti daugiau pakilti.

Gyvendamas sunkią kaimiečio dalią
Poeto sielą žmogus nešiojo,
Ir vieną tokios sielos detalę
Man visam laikui padovanojo.

Turbūt norėjo, kad apdainuočiau
Šaltą kapelį, kur žmogaus tyko,
Turbūt norėjo, kad bent paguosčiau
Baltą berželį, kur svyruot liko.
1948 m.