Po sunkios ir vargingos kelionės,
Išgyventų liūdnų valandų,
Randa atilsį vargdieniai žmonės,
Prie aukščiausio kūrėjo namų.

Ir senukė žila nuskubėjo,
Ten kur rodo kūrėjo ranka,
Ji kaip smilga siūbuojama vėjo,
Jau privargo, priskurdo, gana.

Varpo garsas štai orą praskrodė,
Skelbia atilsį žmogaus sielos,
Dievo angelas kėdę parodė,
-Pailsėk po kelionės ilgos.

Bet senukė vis dairos, nemato,
Kažin ko išsiilgto labai,
Dievo angelas viską suprato
Ir nuėjo atvesti skubiai.

Susitiko štai keturios akys,
Iš Uralo atvykęs sūnus,
Ir sena motinėlė – plaštakė
Dar tik šiandien palikus namus.

Pasakyk, pasakyk man, motute,
Ką beveikia ten mano žmona?
Ir sesuo ir brangieji vaikučiai,
Ar neklumpa po vargo našta?

-Visko būna, paklumpa ir kelias,
Jiems ir kąsnio pritrūksta tenai,
Jų sunkus vargais aptvertas kelias,
Rūpestėlis juos lanko dažnai.

Bet kūrėjas senukę paglostė,
-Negraudink, motinėle, sūnaus,
Jie prie mano aukščiausiojo sosto
Pailsėti visi atkeliaus.
1950