Skiriu Saliamonui – savo vyrui

Nėra dainos, kuria kas išdainuotų
Tą klaikią būseną mano karčios dalies,
Nėra gijos, kuria kas išmatuotų
Gilybę skausmo kenčiančios sielos.

Aptemo mano dienos nuo bekraščio rūko,
Sustisngo ašarų neišverkti kalnai,
Gyvenimo prasmė tartum styga nutrūko,
Ir liko neišgrota mažinai.
1991.VIII.8.