Gyveno močiutė namely senam
Lyg pilka peliukė urvely mažam.
Mažam kambarėly jai visko gana,
Tik liūdna, kad spengia sunki vienuma.

Atsikelia rytą viena ir viena
Ir slankioja tyliai, kol baigias diena.
Atsigula nakčiai, užmerkia akis
Ir vėliai viena, pakol rytas prašvis.

Neliūski, močiute, dėl savo dalios,
Nekaltinki savo klaikios vienumos,
Tavoji padangė vis niaukias labiau,
Tad reikia manyt, kad dar bus ir blogiau.
1992.III.5