1979 m. lapkričio antrą dieną mūsų šeimą apskriejo labai negera, netikėta žinia: staiga mirė mūsų jauniausias brolis Pranukas. Dvi vyriausios sesutės į laidotuves važiuoti negalėjo, dėl silpnos sveikatos. Visi kiti nuvažiavome. Stovėjome prie jo karsto vieni raudodami, kiti tyliai užgniaužę skausmą širdį, o visų mintyse tas pats klausimas. Kodėl? Kodėl gi Pranukas taip dar nelaiku ir toks gražus kaip gyvas ir nėmaž nepažymėtas senatvės nei ligos. Juk jis dar ilgai galėjo gyventi.

Laidotuvių diena pasitaikė labai negraži, rūškana, lietinga, kartais net su šlapdriba. Klaipėdos kapinės – ne centre, bet dvidešimt kilometrų už miesto. Labai gražiai išplanuotos ir pavyzdingai tvarkomos.

Čia, ant jūros kranto, toli nuo gimtų namų, tarp daugelio kapų supylė naują smilčių kauburėlį, kuris amžinai saugos mūsų brolio atminimą.

Pranuko mirtis, tai ne vien tik sunkus įvykis mūsų gyvenime, bet ir rimtas signalas, kad tokios „puotos” mūsų šeimoje, dabar pradės dažniau kartotis ir kartosis tol, kol iš gausios mūsų šeimos beliks vaikai ir anūkai.

Ji nepamiršo bemokslio ir mokyto,
Ji milijonus jau pavogė žmonių,
Užvožė karstą ir užmarštį užrito,
Ir vėl nuslinko tykot naujų aukų.

Prie Baltijos krašto smiltelėj baltoj,
Tu priglaudei galvą žemelėj šaltoj,
O kur bepriglausime dar devyni,
Didžiulės šeimos palikuonys seni?

Mums atneša ruduo vėlyvas,
Didžiulį netekimo skausmą,
Pavasaris, žiedai alyvos
Ir vėl pažadino tą jausmą.
Ne juodu rūbu apsisiautus,
Ne skausmo ašarų rasa.
Krūtinėj liūdesį užspaudus,
Liūdžiu tavęs širdim visa.

Na štai ir pradėjome „skirstytis”. Iš pradžių padarė pats jauniausias, pats gražiausias, ko nieks nesitikėjome. Tad kuriam dabar perduodi savo estafetę, Pranuk?