Pro galą lauko mano gimtinės
Keliauja vieškelis platus
Berymo trobos senos medinės
Ir baltas beržas pas vartus.

Kada važiuoju pro tėviškėlę
Ar šviesią dieną, ar nakčia,
Žvilgsniu paglostau tą šventą gėlę,
O širdį spustelia kančia.

Nėra mamytės, nėra tėvelio,
Nėra tų laimės valandų,
Nėr nei tų vartų, nei to berželio,
Vien šaltas vėjas už langų.

Per langą žiūri rūsčioji fėja
Pilna užnuodytų strėlių,
Kur tiktai žengia – vien klastą sėja
Lyg piktžolyną tarp gėlių.

Mirtis viešnelė – čia pat už vartų,
Ji nepabūgs tavų strėlių,
Visą rūstybę nuraus iš karto
Lyg piktą kerą dilgėlių.