Jau kojos, rankos netarnauja,
Taip maža džiaugsmo ir jėgos,
Kodėl širdis dar vis maištauja,
Nebenurimsta niekados?

Mažam narvely uždaryta,
Dar savo teisių ieško vis
Ir tylų vakarą ir rytą
Nerimsta, daužosi širdis.

Kodėl į laisvę taip veržiesi
Iš tos nelemtos vienumos
Ir savo širdgėlą nešiesi,
Ir tylų skausmą nedalios.

Jau viskas buvo taip, kaip buvo,
O ateity bus taip, kaip bus,
Jau praeitis seniai sugriuvo,
Tuoj pat ir ateitis sugrius.