Iš kur Tu, Magdute, ėmei
Tiek meilės visiems mums mylėti,
Iš kur tiek kantrybės gavai,
Taip tyliai ir kantriai kentėti?

Iš kur gi diena iš dienos
Tu sėmeisi tiek nuoširdumo,
Iš kur tiek širdies šilumos
Ir tiek neriboto gerumo?

Jei dievo teisybė šventa,
Visus išrinktuosius paglosto,
Tai Tau ten pirmoji vieta,
Priklauso prie viešpaties sosto.

Rytais ir tyliam vakare
Prisimenu mielą švelnumą,
Žinau, kad esi danguje,
Bet meldžiuosi už tavo gerumą.

Sutilpo tavojoj širdy
Daug gailesčio ir paprastumo.
Už tai išlikai atminty,
Kaip ženklas didžiausio šventumo.

Daug gėrio ir grožio tauraus
Talpino žydrynė po saule,
Bet kito Tau lygaus žmogaus
Nebuvo šiam vargo pasauly.