Netekties skausmas dar nepraėjo,
Ir begalinis ilgesys,
O jau atgriaudė, atidundėjo
Iš Novos upės debesys.

Ir žaibais svaidė ir vėtra laužė
Senos tylios obels šakas,
Ne vien tik laužė, bet ir apdaužė,
Paleido ledines krušas.

Obelis linko, bet nenulinko,
Nemėgo lenktis niekados.
Tvirtai stovėjo, ramiai kentėjo
Ir nepalūžo nuo audros.

Pritilo vėtra, žaibai praėjo,
Visai išsikvėpė audra.
Visa subliuško, susiraukšlėjo,
Kaip negyvos varlės oda.

Obelis stovi, kaip ir stovėjo,
Atlaikius audrą su ledais,
Tiktai pabalo, tik sužydėjo
Baltais, kaip jazminas žiedais.