Oi tu rūpesti, rūpesti, rūpesti,
Rūpestėli tu mano sunkiausias,
Kam verti nuolat širdį vis krūpčioti,
Ak, kad aš išsiverkti bent gaučiau.

Betgi ašaros mano sustingusios,
Pasinėrusios į gelmę širdies,
Mintys padrikos, tarsi pradingusios
Vandenynuose tamsiausios nakties.

Oi mirtie, tu mirtie, neteisingoji,
Kam tu jauną imi, o seną palieki?

1997.VII.17