Kuo pavadint – nelaime ar apgaule,
Kad mūs likimas kietas kaip akmuo,
Kad per kančias ateinam į pasaulį
Ir per kančias išsiskiriam su juo.

Pravirksta graudžiai mažas kūdykėlis
Vos tik atmerkęs savo akeles.
Vaitodams miršta senas senutėlis,
Užbaigdamas senatvės dieneles.

Jei miršta jaunas, dar labiau vaitoja,
Nes organizmas kupinas jėgų,
O čia mirtis negailestingai moja,
O prieštaraut neliko pastangų.

Ir kaip tu šitą žmogų bemylėtum,
Ir kaip norėtum dar bent kiek vilties,
Brangiausio daikto nepasigailėtum,
Kad tik išgelbėtum jį iš mirties.

Bet nelaimingos mirštančiųjų dienos,
Nes kai sunkiausias momentas ateis,
Žmogau paliksi vienišas ir vienas
Su savo liūdesiu ir su skausmais.