(Skiriu Nataliukei Varnauskaitei – Marcinkevičienei)

Pasitikai mane jaunystės drauge,
Apkabinai ir šiltą žodį pasakei.
Aš pajutau tartum ligonis slaugę,
O tavo žodžiai gydė kaip vaistai.

Abi žaizdų patyrėva nemaža,
Vargų ir rūpesčių, ir mirčių,
Sukrovėm metų ištisą bagažą
Ne iš linksmybių, bet iš netekčių.

Tačiau tarp tų gyvenimo šešėlių,
Tarp rūpestėlių ir tarp netekčių,
Sušvisdavo ir džiaugsmo spindulėlių,
Kad atsikvėpti nuo sunkių minčių.

Tądien labai smagiai pasikalbėjom,
Ir buvo gera mums abiem širdy,
Pamiršom amžių, tartum atjaunėjom,
O mūsų mintys skraidė praeitį.

Mums buvo ši diena labai laiminga,
Mes niekad neužmiršim tos dienos.
Tegul į plaukus baltos snaigės sninga,
Mes geros draugės liksim visados.