Tofilė kitados gyveno,
Pikta, pasenusi merga,
Manu, dėl to ji ir paseno,
Kad buvo niekam neverta.

Atrodė ji kaip statinaitė,
Ir nedidutė ir stora,
Plaukai jos smulkiai susiraitę
Juodi be galo kaip smala.

Tofilės nieks nežino kapo
Ir nekalba už ją maldos,
Visiems užmirštimi ji tapo,
Tik neužmiršta dar skriauda dėl jos.