1988 metų rugpjūčio 21 dienos rytą po ilgos ligos Kidulių ligoninėje mirė mūsų sesuo Agutė. Ji išsirgo lygiai šešis mėnesius nepagydoma vėžio liga nejausdama didesnių skausmų. Tačiau paskutinė naktis buvo buvo labai sunki.

Atrodė, kad šią naktį liga nori atiduoti savo duoklę už visą sirgimo laikotarpį. Mirtis atėjo lėtai, bet skausmingai.

Už palatos lango tuoj pat Nemunas. Sėdžiu prie ligonės lovos ir matau kaip iš tylios vasaros nakties į Nemuną nusileidžia žvaigždelė – meteoras. Nusileidžia ir užgęsta. Aš laukiu, kada užges Agutės žvaigždelė. Laukiu tikrąja to žodžio prasme, kad tik mirtis ją gali išvaduoti iš tos begalinės kančios. Ir štai šeštą valandą ryto užgeso mūsų sesutės žvaigždelė. Užgeso gyvybė ir nurimo kančia.

Aš jaučiu Tavo ranką ant savo peties,
Aš girdžiu Tavo balsą gilybėj nakties,
O tas balsas toks liūdnas lyg sapnas slogus,
Už to liūdesio kenčia vos gyvas žmogus.