Skiriu savo sesutei Seliomutei

Ko, sesute, suklupai
Rudenį vėlyvą,
Dar gyvi tavi takai
Ir tava sodyba.

Tavo rankų šiluma
Šiuos namuos nevėsta,
Lyg obels žiedų spalva
Niekad neišblėsta.

Šėlo vėjas vakarys
Ankstų šaltą rytą,
Ir nulūžo obelis
Tavo užaugyta.

Tartum vieną, jus abi
Vėtra palytėjo.
Sunkų ilgesį širdy
Ir namuos pasėjo.
1992.XI.15