Užaugau aš saulėtam Novos pašlaity,
Panovy žaliavo lanka,
O kojas man plovė banga.
Kada paūgėjau – mylėti pradėjau,
Aš grėbdavau šieną basa,
Gaivino vakarė rasa.

Kai balsganas rūkas į pievas atėjo,
Iš tolo dainas išgirdau.
Man toks malonus tų dainelių dvelkimas,
Žinau – ten dainuoja ir mano vaikinas,
Dainelių klausiau,
Ir aš dainavau.

Paskui buvo karas, vargai atsivilko,
Po karo kitoki laikai,
O mano jau augo vaikai.
Išaugo kolūkis ant peleno pilko
Gyvenimo tėkmę mačiau.

Į būrį suėjęs dainavo jaunimas,
Jam pritarė linkams kapelos grojimas,
Ir aš ten buvau,
ir aš dainavau.

Į mūsų kolūkį atėjo žmogus,
Jis buvo veržlus, neramus.
Pastatė kultūros namus
Ir tamsią ir vėjuotą rudenio naktį
Kultūros namus aš lankiau,
Be jokio skirtumo, tiek jaunas, tiek senas,
Naujai pastatytoj kolūkio scenoj
Dainavo visi ir aš dainavau.

O laikas vis bėgo tarytum šešėlis,
Šuoliavo eikliausiais žrgais,
Ir skrido erelių sparnais,
Paženklins ir mane smilčių kauburėlis
Supiltas šaltuosiuos kapuos.

O kaip gi daina ta brangi, numylėta,
Kur taip seniai, dar vaikystėj pradėta,
Daina ar nutils?
Ne – anūkai dainuos!
1969 m.