Kilnu dalintis tuo, ko nepakanka,
Ko skaudžiai trūksta su geru draugu,
Kilnu paduoti žmogui savo ranką,
Kai jis neturi atsikelt jėgų.

Kilnu ištroškusiam paduoti atsigerti,
Našlaičiui ašarėlę nudžiovint,
Kilnu moraliai kritusį pakelti,
Ištarti gerą žodį, nuramint.

Bet daug kilniau padovanoti kraujo,
Ne draugui, ne kaimynui, svetimam,
Pakelti žmogų vėl gyvent iš naujo,
Grąžinti motinėlę kūdikiui mažam.

už kraują žmonės ačiū nepasakė
Ir draugiškai nepašaukė vardu,
Ir net laiškelio mažo neparašė
Su nuoširdžiai dėkojančiu žodžiu.

Davei jį ne už ačiū, ne už naudą
Ir ne už mylimas gražias akis,
Kad nugalėtum mirtį, ligą, skriaudą,
Davei tu kraują brangų kaip širdis.

Ir kai atėjo tavo gyvas kraujas
Į švarią stiklinaitę iš širdies,
Tu vis galvojai – ką pakels iš naujo
Tas kraujas, ką išgelbės iš mirties?

Išgelbės tavo draugą, gal ir ptiešą,
Nes tinka jis visiems saviems ir svetimiems,
O tu ir vėl ateisi ir išteisi riešą
Su pilna gysla kraujo skiriamo žmonėms.

Donorai, ačiū jums už gerą širdį,
Gyvenkite žmonėms sveikatą nešdami,
Tegul pasaulio visos tautos girdi,
Kad mums donorai už auksą brangesni.

1982 m.