Nėra dainos, kuria kas išdainuotų
Tą sunkią būseną mano karčios dalios,
Nėra gijos, kuria kas išmatuotų
Gilybę skausmo verkiančios sielos.

Tu mano meile, meile nelaiminga,
Kodėl palaidota dar nelaiku,
Ar tu žinai, kaip man tavęs dar stinga,
Kaip kartais būva liūdna ir klaiku?

Taip skaudžiai trūksta ir peties ir rankos,
Kad atsiremčiuo po dienos darbų,
Širdis krūtinėj lyg paukštelė trankos,
O kas supras tą gėlą be ribų?

Aptemo dienos nuo bekraščio rūko,
Sustingo ašarų neišverkti kalnai,
Gyvenimo prasmė tartum styga nutrūko
Ir liko neišgrota amžinai.