Kaip reikalingas buvo geras žodis,
Kaip spengė vienuma ir liūdesys,
O piktos jėgos man pabaisoms rodės,
Grumojo lyg juodžiausias debesys.

Tada apkabinai mane kaip draugę
Ir gerą šiltą žodį pasakei.
Aš pajutau tartum ligonis slaugę,
Tas geras žodis gydė kaip vaistai.

Labai nedaug tam vargo žmogui reikia,
Kai liūdna ir kai nuskriaustas esi.
Tik gero žodžio – jis jėgų suteikia,
Ir atsiranda nuotaika širdy.
Skiriu Julijai Valavičienei.