Neklausk, iš kur ateina geros fėjos,
Kur pastatyta jų balta pilis.
Neklausk, kur tiesias jų alėjos,
Kai šviečia mėnesėlio pilnatis.

Vaikystėj aš mylėjau vieną fėją,
Ji buvo neapsakomai gera.
Jos mielos rankos vien tik laimę sėjo,
Jos meilė šildė kaip motinos skara.

Bet ji nebuvo iš pilies atėjus,
Kur žaidžia vien svajonės ir sapnai.
Daugybę žemiškų vargų kentėjus,
Į šaltą kapą atgulė jinai.

Senatvėj sutikau aš kitą fėją,
Jos rankos sviro nuo sunkių darbų,
Bet kur ji ėjo – vien tik gėrį sėjo
Ir širdies šilumą dalino tarp visų.

Todėl neklausk, iš kur ateina fėjos,
Jos vargsta vargą su visais bendrai.
Keliai jų – sniego pusnys – ne alėjos,
Bet amžinai išlieka jų vardai.