Ak tu grinčia, grinčia, juoda tamsi grinčia,
Jeigu aš galėčiau, tave atgaivinčia,
Atgaivinčia tave, kaip vaikystę mielą,
Kuri po tiek metų braunasi į sielą.

Grinčioje Magdutė bulves rinkinėjo,
Grinčioje lemputė šviesele mirgėjo,
O aš kaip varliūkštė – vis paskui Magdutę,
Prašau, kad man duotų palaikyt lemputę.

Ir iškrito lempa iš mažų rankelių,
Apačia aruodan, o knatas ant kelių,
Liepsnelė užgęso, tyliai nusišliejo,
Žibalas ant bulvių krūvos pasiliejo.

-Ak tu varge varge, ką, dabar pradėsim,
Kaip susitvarkysim, kur tas bulves dėsim,
Magdutė geroji skuba sutvarkyti,
Kol dar nesuspėjo niekas pamatyti.

Ak tu grinčia grinčia, tamsi juoda grinčia,
Jeigu aš galėčia, tave atgaivinčia,
Atgaivinčia tavę, kaip jaunystę mielą,
Kuri net senatvėj braunasi į sielą.

Bet nėra Magdutės, nė mažos lemputės,
Vietoj tamsios grinčios – kambarys švarutis,
O po daugel metų šitam kambarėlį
Seliomutė vystė mažą anūkėlį.

Kaip laukinės gėlės, dienos nužydėjo,
Lyg vanduo per maršką srauniai nutekėjo,
Mažas anūkėlis jau tėvus praaugo,
O širdis manoji vis dar grinčią saugo.