Šalta žiema, pūgoj naktis ištirpo,
Nuraudo jau rytai su brėkštančia aušra,
Buvo sunku, bet niekas nepravirko,
Jau reikia išsiskirt, kitų kelių nėra.

Tiktai kodėl blakstienos nurasojo?
Tiktai kažko sudrėko nosinė balta,
Gal saują snaigių vėjas čia paklojo,
O gal širdies gelmėj prasiveržė rauda.

Tačiau nereikia raudai pasiduoti,
Žmogus tada žmogum, kai tvirtas ir tiesus.
Jau teka saulė, spinduliai auksuoti
Į naują darbo dieną atveria vartus.