Skiriu savo sesutei Petrutei

Mačiau tave, sesut, kada karste gulėjai.
Rami ir išdidi kaip mėnesio šviesa.
Kodėl gyvendama išlikti negalėjai
Tokia graži, tiesi, kaip būdama karste?

Sunkus, netvirtas žingsnis, ir lazdos palydovės
Pristojo lyg sargai prie eisenos tavos,
Dažnai Tave mačiau prigludusią prie lovos,
Iš tavo žodžių mokiaus gyvenimo tiesos.

Nutilo tavo žodžiai, ir lazdos jau atliko
Lyg nevilties paminklas iš varganos dalies,
Guli, žmogau, karste nevertas nė skatiko,
Be jokio rūpesčio, be vargo, be kančios.
1990.IX.3.