Studentėlis sielvartavo
Paskutiniais mokslo metais,
Kad į paskaitas žingsniavo
Baigiančiais suplyšti batais.

O jo draugas nelaimingas
Dar labiau už jį sielojos,
Buvo jaunas ir turtingas,
Tačiau neturėjo kojos.

Bėdžius mąsto pats sau vienas:
-Baigias mano vargo metai,
Baigiasi studento dienos,
Dirbsiu – bus tada ir batai.

Ir nusprendė – nėr ko džiūti,
Ir rimtai susidūmojo,
Kad geriau be batų būti,
Nei turėt batus be kojų.