(Skiriu sesutei Agutei)

Tu maža palatėle, jauki ir šviesi,
Kiek daug sielvarto, skausmo savy talpini.
Tu mažaašarėle, kokia tu kukli,
Kad širdies gilumoj pasislėpti gali.

Jau pavasariu taškos Nemunėlio vanduo,
O krūtinėje blaškos graudulingas ruduo.
Tu maža ašarėle, kokia tu kantri,
Jei širdies gilumoj iškentėti gali.

Aš jaučiu tavo ranką ant savo peties,
Aš girdžiu tavo balsą gilybėj nakties.
O tas balsas liūdnas, lyg sapnas slogus,
Už to liūdesio kenčia vos gyvas žmogus.

Neatskrisk dar gegute beržynais baltais,
Nečiulbėk dar lakštute po mano langais,
Nepalauški gyvybės silpnos ir trapios,
Nepažadink širdį ašarėlės kantrios.

Aš nemėgstu lietaus, kuris taškos purvu,
Aš nemyliu žmogaus, kuris rauda balsu,
Nes švariausias vanduo – tai šaltinio versmėj,
O tauriausi jausmai – tai krūtinės gelmėj.

---

Ne puošniais tiuliais apsisiautus,
Ne viešo sielvarto varsa,
Krūtinėj liūdesį užspaudus
Liūdžiu tavęs širdim visa.
1988 IV

Ji išgulėjo Kidulių ligoninėj nuo kovo mėn ligi rugpjūčio 21 d. Paskutiniąją naktį aš sėdėjau prie jos lovos ir patyriau visą jos priešmirtinę būklę. Sėdžiu prie lovos ir matau kaip iš tylios vasaros nakties į Nemuną nusileidžia žvaigždelė – meteoras. Aš jaučiu, kad greitai užges ir mano sesutės žvaigždelė ir nurims jos begalinė kančia.