Kai iš senatvės nugyventos
Žvelgiu į savo anūkes,
Regiu šaltinį neišsemtą,
Pražystant pirmas žibutes.

Šaukiu aš toms žibutėms laimę,
Kad nenuvystų nuo kaitros.
Jaučiu ir rūoestį ir baimę,
Ir laistasu jasžodžiu rasos.

Bet prieš akis gruoblėtas kelias,
Nelemta būt kasdien šalia,
Nebeišvesiu už rankelės,
Teks kiekvienai sava dalia.

1980