Mano dienos, kur užkliuvot,
Šviesios gražios kaip sapnai,
Ar paklydot, ar pražuvot,
Kad negrįžtate nūnai?

Taip aukštai saulutė skriejo,
Tiek daug žėrė spindulių,
Taip gražiai dainelę liejo
Visas šimtas vyturių.

O akių melsva gilybė,
O dienų vaiski šviesa,
Mano dienos ir gyvybė,
Mano meilė ir tiesa.

O kai vasara atėjo
Kupina sunkių darbų,
Mano dienos man padėjo
Nepalūžti nuo vargų.

Vasara sausa kaip šienas
Ir įkaitus, kaip ugnis.
Mano geros, mano dienos
Man praskaidrino akis.

Jos išmokė kaip gyventi,
Kaip savas teises apginti,
Ne tik pilti, bet ir semti
Ir kas lemta – pasiimti.

Jau ruduo sparnus galanda,
Saulė skrieja vis žemiau,
Lapai byra, paukščiai skrenda,
Vėjai ūbauja dažniau.

Tačiau mano geros dienos –
Jos jau pilnos patirties,
Jos apsaugoja lyg sienos
Nuo rudens ir nevilties.

Jau žiema speigus paleido,
Pūgos siaučia vis dažniau.
Ant kadaise jauno veido
Renkas raukšlės vis gausiau.

Mano geros, mano dienos,
Kiek dar guosite mane,
Kad jau griūva visos sienos
Juodo vakaro fone?

Kad senatvė lyg koks tūbas
Slegia negalių našta,
Kad pasiūtas mirties rūbas
Ir šarvonė paruošta.
1988.I.17