Rudens vėjas supas jurginų žieduos,
Tokslai paslaptingas, tylus,
O ašara supas mamos paakiuos
Kai ėjo į karą sūnus.

Rymojo motulė prie sodo tvoros
Įsmeigus į tolį akis.
Išvargus pavirto ant suolo briaunos,
Kad taip nevaitotų širdis.

Bet širdį skaudėjo kaskart vis labiau,
Nuo ašarų akys užtino,
Beliko tik laukt ir kentėti toliau
Ir viltis laimingo likimo.

Stovėjo motulė kieme vakarais
Ir klausė kaip dunda toli,
Ir laukė trikampio laiškelio rytais,
O nerimas augo širdy.

Nulėki, žvirbleli, per kalnus, laukus,
Į žemišką pragarą juodą,
Kur gaudžia patrankos, kur švino lietus,
Nunešk kareivėliui paguodą.

Nuplauki, žuvele, plačiais Nemunais
Į Baltijops vandenį gilų,
Skandink žmonių skausmą rytais vakarais
Ir motinų sielvartą gilų.

Nuslinko ruduo už tamsiųjų miškų,
Tuoj bus ir žiema praeity.
Motulė negauna iš fronto laiškų
Ir nerimą tramdo širdy.

Pareis tylią naktį, kai baigsis vaina,
Pabarškins į langą krumpliais,
Motulė sūnelį [avaišys tada,
Žieminiais rausvais obuoliais.

Nuslinko į tolį šaltoji žiema,
Paukšteliai jau suko lizdus,
Iš fronto atėjo nelaukta žinia,
Prie Oderio žuvo sūnus.

Ji tartum sustingo, aptemo diena,
Krūtinėje vietos mažai…
Rausvų obuolių pintinėlė pilna,
Paliko bevertė visai.

Ir visos jos viltys pabiro nūnai,
Tas vienas tik buvo sūnus,
Šį baisųjį skausmą pakėlė jinai
Už tai, kad gyventų žmogus.

Kad būtų laimingi seni ir vaikai,
Kad mamos sūnų neraudotų,
Kad parako dūmais nedvelktų laukai,
Kad žemę lavonai neklotų.

Kai dedam gėles ant kareivių kapų,
Žaliųjų girliandų lapus,
Skubu aš papuošti bent kukliu žiedeliu
Karių motinėlių kapus.
1945 m.