Kai mūsų tėvų šeimoje pradėjo gausiai augti atžalos – mamytei pasidarė per sunku susitvarkyti su vaikais ir su namų ruoša. Tuomet tėtukas parsivežė savo seserį Magdutę.

Magdutė buvo mums kaip mama, o kai kuriais atvejais net geresnė. Mama galėjom ją laikyti todėl, kad ji mus visus užaugino. Mamytė vaikus užaugindavo iš kūdikystės amžiaus, o vaikystė buvo jau Magdutės rankose. Ji mus valgydino, aprenginėjo, šluostė ašaras, šildė atšalusias rankutes ir t.t. Geresnė už mamą todėl, kad per visą gyvenimą ji nepasakė nė vieno bent kiek šiurkštesnio žodžio (o apie barimą nėra ko net galvot). Jeigu darydavom ką negerai, ji gražiai, ramiai pamokydavo, paaiškindavo kas galima ir ko negalima. Tie jos ramūs žodžiai mus daug geriau paveikdavo negu tėvų apibarimas ar net apdiržavimas.

Mūsų Magdutė buvo labai kukli ir kantri. Jei kada nesveikuodavo ar kas ją nuskriausdavo moraliai ar materialiai, ji niekad nedejuodavo ir nepykdavo, tik kantriai, tyliai kentėdavo. Magdutės drabužėliai visuomet būdavo kulklūs ir švarūs. Ypač balti drobiniai marškiniai, kuriuos kiekvieną sekmadienio rytą ji atsinešdavo iš savo skrynios. Jie būdavo gražiai iškočioti, kvepėdavo švara ir linu. Eidama į bažnyčią Magdutė rengdavosi juodu kostiumu ir marga bliuskute. Užsigobdavo baltą, gražiai išprosytą ir iškrakmolytą skarutę. Jos paprasti, juodi suvarstomi bateliai visuomet būdavo rūpestingai nublizginti.

Per žolinę Magdutė eidavo į darželį ir nusiskindavo puokštę gėlių, vadinamą „žoline”. Į tą puokštę sudėdavo visokių žiedų, bet daugiausiai jurginų ir rūtų.

Taip šventiškai apsirengusi su žoline rankoje mūsų geroji Magdutė atrodydavo labai gražiai. Nepaprastai derinosi jos vidinis grožis su kukliu, švariu rūbu, su šventine nuotaika bei rūtomis.