Višakio rūdos parapijoje, Simokų kaime, gyveno ūkininkas Juozas Kuraitis. Jis valdė 60 margų žemės. Augino keturias dukteris ir tris sūnus. Dukterys – Endrijauskienė, Mykolaitienė, Taputienė ir Antanina Juškienė, mūsų vadinama „Bliuviškine”, todėl, kad gyveno Bliuviškių kaime. Sūnūs – Vincas, Juozas ir Antanas.
Kai mirė pirmoji J. Kuraičio žmona, jis vedė antrą – Rožę Laukaitytę iš Bagotosios parapijos. Rožė Laukaitytė ir Juozas Kuraitis, tai buvo mūsų tėtuko tėvai, o mūsų – tėvukai. Su antrąja žmona mūsų tėvukas sugyveno dar 4 vaikus: Petronėlę, Magdutę, Pijušą ir Petrą. Pastarasis buvo mūsų tėtukas. Mirdamas tėvukas užrašė ūkį savo sūnui Juozui.
Mūsų tėtukas dar kurį laiką gyveno prie brolio, o paskui apsivedė su našle Agota Aušiūriene, gyvenusia Griškabūdžio parapijoj, Rygiškių kaime.
Aušiūrienė turėjo du sūnus ir vieną dukterį. Vaikai jau buvo nemaži. Sūnūs užaugę išvažiavo į Ameriką. A. Aušiūrienė mirė. Tėtukas liko jaunas našlys su paaugle podukra, kurios vardas irgi buvo Agutė.
Aušiūraitė užaugo gražia mirgina ir susiruošė ištekėti už jaunikio Jundilo, tačiau apsirgo plaučių džiova ir po keleto metų mirė. Taip įvyko tada, kai mūsų tėtukas jau buvo vedęs antrą žmoną – mūsų mamytę.
Mamytės tėviškė – Griškabūdžio miestelio priemiestis vadinamas Panskine. Tai savotiško tipo gatvė, neįsiliejanti į visą miestelį, kaip ir kitos, bet nusitiesusi kiek atokiau: skendinti žalumoje bei rūtadaržiuose, Vienas gatvės galas rėmėsi į kapines ir stačiu kampu apsukęs kapinių tvorą įėjo į Bliuviškinį vieškelį. Antrasis – tiesiai į laukus, Novos link. Prie šios gatvės statėsi ir nauji namai ir dėl to ji pastoviai ilgėjo jau ir taip būdama gana ilga. Jos ir tikrasis vardas buvo ne Panskinė, bet „Panska ulica” (poniška gatvė). Vardą gavo nuo to, kad joje pastoviai gyvendavo kunigai, vargonininkas, zakristijonas, valstybinių įstaigų tarnautojai broliai Rumelaičiai ir nuolatinė klebonijos patarnautoja, žmonių vadinama „pročka”. O tokie žmonės tuomet buvo priskiriami poniškam luomui.
Mamytės tėviškė stovėjo apsupta žalios pievos, kertėje tarp gatvės ir kapinių. Tai buvo nedideli, bet labai švarūs namučiai. Vidurį kiemo augo senos, tačiau dar gausiai vedančios kriaušės, vadinamos „kuniginėmis” (suprask – tokios kriaušės tinka tik kunigams valgyti). Mamytės tėvai – Konstancija Rudaityė ir Antanas Endziulaitis, visų vadinami Beržininkais. Ir ne tik tėvai, bet visi mamytės giminės, kurie tik nešiojo Endziulaičių pavardę, buvo vadinami Beržininkais (Bliuviškių, Urvinių, Šedvygų Beržininkai). Taip buvo todėl, kad mamytės protėviai į Suvalkiją atsikėlė gyventi iš Rytprūsių, Beržininkų kaimo. Mamytė turėjo du brolius ir dvi seseris: Joną, Antaną, Teofilę ir Juliją. Abu broliai buvo vargonininkai, tačiau pagal savo specialybę dirbo tik jaunystėje. Vėliau Antanas tapo Suvainiškio muitinės viršininku, o Jonas – žemdirbiu.
Mamytė būdama dar jauna mergina vasaros metu , sekmadieniais, ateidavo su draugėmis į Panovį pasimaudyti bei pasigrožėti žaliais Novos krantais. Jai labai patiko gražus vidutinioko ūkis stovįs ant Novos kranto, kurio sodas tęsėsi iki pat Novos vagos (tai mūsų tėviškė). Mergina ne kartą svajojo: „Kaip gera būtų gyventi tokioje gražioje sodyboje”, tačiau nė sapnuot nesapnavo, kad ateityje ši sodyba taps nuolatine jos gyvenimo vieta.