Mūsų gimtasis namas buvo senas, bet erdvus. Pagal to laiko pavadinimą – stuba dviem galais. Šiauriniame gale, vadinamame stubele, visuomet buvo pavyzdingai švaru, kad kiekvienu momentu būtų galimas įsivesti svečią. Per vidurį namo buvo nemažas prieškambaris ir dar didesnė virtuvė. Pietinis namo galas – gyvenamasis. Jis buvo pertvertas į dvi dalis: stubeliukė ir dičkčė stuba. Stubeliukėje miegodavo tėvai ir mažieji vaikai. Prie tėvų lovos retai kada nekabodavo lopšys, nes šeima buvo gausi. Dičkėje stuboje visados buvo pilna darbo ir dainos. Ypač žiemos vakarais, kai susirinkdavo į stubą visa gausi šeima. Vyrai vijo pančius, drožė šliures, moterys verpė, siuvo, mezgė. Mokyklinio amžiaus vaikai ruošė pamokas.
Abu mūsų tėvai turėjo gražius balsus, ypač mamytė, todėl ir mes visi dar labai ankstyvoje vaikystėje išmokome dainuoti ir giedoti. Daina mūsų šeimoje buvo tapusi įpročiu kaip rūkoriui cigaretės. Mes dainuodavom nuolatos, grupelėmis ir po vieną, trūsą trūsiant, einant į darbą ir grįžtant iš jo. O sekmadienių vakarais kartu su mamyte susisėsdavom apie pečių visa gausi mūsų šeima, neišskiriant nė pačių mažiausių ir dainuodavom, dainuodavom, kol nusibosdavo. Tėtukas labiau mėgo giedoti. Kai jau pakankamai prisidainuodavom, jis uždegdavo žibalinę lempą, pasiimdavo kantičkas, susėsdavom apie stalą ir giedodavom papunkčiui. Mūsų tėtukas buvo šermenų ir poterių giedorius, visų labai mėgstamas žmogus. Jis buvo rimtas, bet kartu ir labai linksmas – jumoristas. Nežinau ar mūsų kaime buvo toks žmogus, kuris nebūtų pas jį atėjęs pasiklausti patarimo ar paprašyti paramos. Tėtukas niekam neatsakydavo. Kiek tik galėdamas padėdavo. Savo tėtuko mes niekada nesame matę girto. Jis retkarčiais išgerdavo svečią vaišindamas ar pats būdamas svečiu, kartais net ligi linksmumo, bet niekada negėrė ligi girtumo.
Mamytė svaigalų visiškai negerdavo. Ji buvo labai santūraus elgesio: kalbėdavo, net juokdavosi santūriai. Neprisimenu, kad kada mamytę būčiau išgirdusi nusikvatojant visu balsu. Labai nemėgo apkalbinėti žmonių. Pati to nedarė ir mums draudė. Tačiau jos ir tylene nepavadinsi. Ji noriai vaišindavo svečius. Mėgdavo ir pati su tėtuku išvažiuoti į vestuves bei krikštynas, kurių neretai pasitaikydavo mūsų plačioje giminėje. Mūsų mamytė buvo labai graži moteris, ypač gražios jos akys. Net ir tada, kai visiškai nukamavo liga, neišvengiamai artėjo mirtis – jos akys išliko gražios.