Iš kurgi keršto, tiek niekšybės,
Tiek daug pavydo ir tamsos,
Iš kur pas žmogų tiek piktybės,
Iš kur tiek melo ir klastos.

Vienų tėvų vienaip auginti,
Visi užaugome dori,
Tik ji, lyg ragana rauginta,
Pikta, išbrinkus ir žiauri.

Nelaimė tam, kuriam likimas,
Nulėmė būti šalia jos,
Tam teko visas prakeikimas,
Ir visos raukšlės ant galvos.