Petrukas buvo labai vikrus ir energingas vaikas. Jis mėgo jodinėti, karstytis po medžius, o ganydamas taip garsiai dainuodavo, kad net skambėdavo laukai. Tačiau ilgai gyventi jam nebuvo lemta. Būdamas paaugliu – sunkiai apsirgo sąnarių reumatu. Vakarais jam labai skaudėdavo sąnarius. Mamytė juos trindavo vaistais. Jis taip giliai dejuodavo, kad net skaudu būdavo klausyti.

Pagaliau Petriukas pasveiko – tik neilgam. Gal po kokių metų liga vėl pasikartojo, tik jau žymiai sunkesne forma. Dabar buvo ne sąnarių, bet širdies reumatas, o tais laikais širdies reumatas buvo neišgydoma liga.

Ėjo į pabaigą 1939 metų vasara. Tais metais rugpjūtis buvo be galo karštas. Saulutė maudė žmones ne tik karštuose savo spinduliuose, bet ir daugybėje darbų, kurie karščio vejami visi grūdosi į krūvą. Žmonės plušėjo, dirbo ir niekaip negalėjo apsidirbti. Mūsų šeima apart darbų, turėjo didelį rūpestį – mirtinai sergantį Petruką. Mamytė neatsitraukdama budėjo prie ligonio. Mes, merginos, bent kiek atitrūkdamos nuo darbų, ją pavaduodavom.

Lemtinga valanda atėjo grėsmingai ir nenugalimai. Tą dieną per pietus mamytė pasakė: „Atidėkite visus darbus į šalį – Petrukas labai blogai jaučiasi”. Po pietų išėjome blokšti rugių. Bronius iškinkė iš rusvelkio arklius ir paleido į ganyklą.

Pradėjome ruoštis šermenims. Tačiau kur kas buvęs – nebuvęs, visi vis būrėmės į klėtį, kur gulėjo jau visiškai ligos nukamuotas Petrukas.

Saulutė pakrypo į vakarus. Ir tada priartėjo ta sunkioji, ta visų nelaukiamoji valanda.

Petrukas mirė teturėdamas vos penkiolika metų amžiaus.