Kartu mes ganėme ant Novos kranto avukus,
Kartu mes pynėme iš kačpėdėlių vainikus,
Bet mirties angelas atėjo ir pamilo jį
Ir prikalbėjo skrist nuo žemės rūpesčių toli.

Kodėl viliojo jį to mirties angelo sparnai,
Kodėl dabar jisai gyvena ten, o mes čionai,
Kodėl tarp jo ir mūs pakibo pilkas liūdesys,
To nesirįžkim klaust, to niekas mums nepasakys.

Yra tiktai viena, tikrai ryški šventa tiesa,
Kieta kaip marmuras, skaidri kaip vakaro rasa –
Tas mirties angelas pas mus visus tikrai ateis,
Bet rūsčią giltinę ir dalgį prieš save atleis.
1939 m.