1988 m. vykusiame suvažiavime dalyvavo ir Rajoninio laikraščio žurnalistai Rasa Griškevičienė ir Gediminas Jokūbaitis. Laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis „Po senuoju Mureikų kaštonu”.
Sena, sulinkusi, medinė
Lūšnelė apdengta šiaudais,
Prie kampo kriaušė rudeninė,
Kieme žolelė aksominė
Ir baltas takas po langais.
Aplinkui obelys gruoblėtos,
Tvora, medinis šulinys,
Sode alyvų šakos lėtos,
Panovy vasaros saulėtos,
Varliūkščių pilnas tvenkinys.
Kartu su tėviške – Magdutė
Minty iškyla visados,
Ji tartum rudenio saulutė,
Tokia kukli, gera, smulkutė,
Balta skarelė ant galvos.
Ir ta negrįžtanti vaikystė,
Gelsvi ropiniai obuoliai,
Kai rudenėjant ima kristi,
Ir apynys pradėjęs vysti,
Minty išliko amžinai.
Ir nors jau daug prabėgo metų,
Daug kuo pasikeitė tvarka,
Bet tarp gyvenimo verpetų,
Svajonė vaizdo neprarado,
Išliko tėviškė sena.
Šį eilėraštį, pavadinusi jį “Mano tėviškė” Bronė Špakauskienė įrašė į pirmąjį savo šeimos metraščio puslapį. Storas šitas metraštis, pradėtas rašyti prieš 19 metų. Tada, kai senoje jos tėvų sodyboje Rygiškių kaime vaikai su anūkais susirinko į pirmąjį giminės suvažiavimą. Tąsyk ir buvo nutarta: kol tik bus gyvi ir sveiki, kiekvieną birželį broliai ir seserys, vedini vaikais ir vaikaičiais, susirinks į tėviškę. Kol čia dar gyvena geroji namų dvasia, kol atmintis mena vaikystės spalvas ir kvapus, o Novos pakrantėse žolė dar neužgožė kadaise įmintų mažų kojyčių pėdų. Be to, kaip sakė Bronė Špakauskienė, žmones mylėti reikia, kol jie gyvi.
Agota ir Petras Kuraičiai užaugino 10 vaikų: 3 sūnus ir 7 dukteris. Šitie metai, prabėgę tėvų namuose, Bronės atminty išlikę taip ryškiai, jog, regis, viskas buvo dar tik vakar.
-Dičkėje stuboje visados buvo pilna darbo ir dainų, – prisimena ji.
-Ypač žiemos vakarais, kai susirinkdavo visa šeimyna. Vyrai vijo pančius, drožė klumpes, moterys siuvo, verpė, mezgė. Abu tėvai turėjo gražius balsus, ypač mamytė, todėl ir mes visi labai anksti išmokome dainuoti. Karalių Antosėlė sakydavo, kad išgirdusi Kuraičių merginas dainuojant, visada skubėdavo į lauką pasiklausyti, o kaimynė Ašmantavičienė, pamenu, aimanavo, kad užsiklausiusi mūsų dainų, sykį net sausienę prisvilino…
Klausausi Bronės Špakauskienės šnekos ir negaliu atsigėrėti. Kiek pagarbos ir meilės žodžiuose apie tėtį ir mamą, kuriuos ji taip gražiai – tėvučiais vadina.
-Nežinau ar mūsų kaime buvo toks žmogus, kuris nebūtų pas tėtuką atėjęs pasiklausti patarimo ar paprašyti paramos. Tėtukas niekam neatsakydavo, kiek tik galėdamas padėdavo. Savo tėtuko mes niekada nesame matę girto. Jis retkarčiais išgerdavo, svečią vaišindamas ar pats būdamas svečiu, kartais ligi linksmumo, bet niekada negėrė ligi girtumo. O mamytė visiškai negerdavo svaigalų. Ji buvo labai santūraus elgesio, kalbėdavo, net ir juokdavosi santūriai. Labai nemėgo apkalbinėti žmonių. Pati to nedarė ir mums draudė. Mūsų mamytė buvo labai graži moteris, ypač gražios jos akys. Net ir tada, kai visiškai nukamavo liga, neišvengiamai artėjo mirtis – jos akys išliko gražios.
Tame pačiame Rygiškių kaime gyveno ir Špakauskų šeima, kurioje augo 3 seserys ir 5 broliai. Vienas iš jų – Saliamonas nuo mažumės buvo įsižiūrėjęs į Bronę Kuraitytę. Matyt pats likimas taip surėdė: jie abu gimę tais pačiais 1916 metais, tą pačią lapkričio 25 dieną. 1941-aisiais, vasario mėnesį Saliamonas pasipiršo savo išrinktajai, tik nei jis, nei ji nenumanė, jog po kelių mėnesių vos prasidėjusį jų bendrą gyvenimą užgrius karas, o su juo – sielvartas ir nepritekliai. Ir lengviau buvo pergyventi visas negandas, kai šalia visuomet jautei namiškių globą.
Po karo Bronė ir Saliamonas apsigyveno Mureikų kaime (dabartiniame “Šviesos” kolūkyje). Sode skendinti jų sodyba, apkaišyta alyvomis ir rūtomis, apjuosta Novos vingio, buvo ir liko gana toli nuo ūkio centro, nuo pagrindinių kelių. Iki kryžkelės – artimiausios autobusų stotelės – keletas kilometrų, tačiau Špakauskams tai tik įprastas takelis, kuriuo visą gyvenimą skubėjo į darbą, į miestą ar į svečius.
Pokario metais Bronė dirbo ūkio skaityklos vedėja, vėliau – kultūros namuose. Čia kaip niekur kitur pravertė jos – liaudies dainininkės, pasakorės, muzikantės ir šokėjos sugebėjimai. Čia pat ūkyje dirbo ir Saliamonas.
-Nuo pat jaunystės mano žmogus buvo labai nagingas – šypsodamasi žvelgia į savo vyrą Bronė.
-Gyvenant tokiame nuošaliame kampely, jam teko ir staliaus, ir puodžiaus, ir dar kitokio amato išmokti. Įsileido jis į namus ir elektrą, ir dujas, neįsileido tik… pirktinės duonutės,- nusijuokia šeimininkė. Negalėjo mat priprasti prie jos skonio. Bet nebūtų Saliamonas! Sužinojo, jog kaimynas turi užsilikusias nuo senų laikų girnapuses. Tol prašė, kol šis sutiko jas atiduoti. Tik sutarė, kad už tai visą gyvenimą mals jam grūdus šitomis girnomis. Savo klune Saliamonas įsiruošė beveik tikrą malūną: prie girnapusių pritvirtino elektrinį varikliuką ir mala sau patenkintas.
Užaugino Špakauskai du sūnus, kurie abu liko kaime. Eugenijus – “Jaunosios gvardijos”, Rimantas – gimtajame “Šviesos” kolūkyje dirba. Vyriausiojo sūnaus šeimoje šiandieną liko tik ketvirtoji dukrelė Lina, būsimoji šeštokė. Trys jos seserys – Dalia, Asta ir Ginta jau paliko tėvų namus, savo laimę surado. O Rimantas, Špakauskų jaunėlis, kaip ir tėvai – du sūnus augina. Jo Linas ir Rimas – mokinukai.
Tą dieną, kai Bronė ir Saliamonas šventė savo 70-ąjį gimtadienį, gimė pirmasis jų proanūkis Gintaras. Netrukus po jo dar du: Tomas ir Edita.
-Niekas neturi tokių gerų marčių kaip aš,- susigraudinusi kalbėjo Bronė Špakauskienė. -Per visą gyvenimą nė vieno pikto žodžio iš jų neišgirdau, jokio priekaišto viena kitai nepasakėm.
-O mes savo vaikus močiutės ir tėvuko pavyzdžiu mokom, kaip reikia vienam kitą mylėti, rūpintis savaisiais,- sakė nuo Kelmės kilusi Bronės marti Danutė, Griškabūdžio F. Bieliausko vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Jos mintims pritarė ir Eugenijaus žmona Genutė, “Jaunosios gvardijos” kolūkio veršelių augintoja.
Tą birželio šeštadienį vos įdienojus į Špakauskų sodybą ėmė rinktis svečiai. Iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir Tauragės, iš Griškabūdžio ir Žvirgždaičių ir kitų rajono kampelių į kiemą suko ir suko automobiliai. Nuo to laiko, kai Špakauskai apsigyveno šiame kaime, giminės suvažiavimai kasmet vyksta jų namuose. Baigiantis gegužiui, sodybos šeimininkė išsiuntinėja savo broliams ir seserims, jų vaikams ir anūkams dailius pakvietimus į šeimos šventę, neužmiršdama ir pačių mažiausių, tegul dar ir lopšyje gulinčių. Ji žino: praeis dešimtmetis kitas, ir jie džiaugsis gal tik prisiminimu likusia šia šventa šeimos relikvija…
Sodybos šeimininkas suskaičiavo: 9 automašinom ir vienu motociklu suvažiavo šiandieną giminaičiai. Jis buvo paruošęs ir savo šyvuką su bričkele: jeigu imtų lyti ir kelias taptų neišbrendamas, mašinas tektų palikti ties kryžkele, pas kaimynus. Bet diena išpuolė tokia saulėta, jog niekas ir į trobą nenorėjo eiti. Visi sėdosi kieme po dideliu senu kaštonu, kuris skleidė tokį malonų pavėsį. Išsiritę iš mašinų vaikai nukūrė tiesiai į paupį, o senieji sveikinosi, slapčiom vis nubraukdami ašarą. Taip gera buvo vėl pasijusti brolių ir seserų būryje, vėl ir vėl skaičiuoti jų anūkus ir proanūkius, kiekvieną žvilgsniu ir mintimis paglostant, kiekvienam šiltą žodį surandant.
Kai visi susėdo už balta staltiese padengto stalo, pirmiausia buvo pagerbta vyriausia sesuo iš Griškabūdžio Petrutė, Kuriai prieš porą dienų suėjo 82 metai.
Šnekoms tą dieną ir galo nebuvo. Laimingas šypsojosi giminaičių būryje poetas Albinas Bernotas. Ištrūkęs iš didmiesčio gausmo, nors trumpam nusimetęs rūpesčius, palikęs ant tvoros švarką, jis dideliais gurkšniais gėrė šaltą šulinio vandenį, negalėdamas atsigrožėti šitais kaštonais ir palei beržyną vingiuojančia Nova. Kai įsišnekome su juo apie Špakauskų šeimą, poetas atvirai pripažino, jog dvasios stiprybės, gerumo, išminties jis kaip tik ir semiasi iš šito gražaus žmonių gebėjimo bendrauti, mylėti vienas kitą, branginti šeimos tradicijas, jausti tarpusavio ryšį.
Rasa Griškevičienė
Šį giminės suvažiavimą fotografijomis įamžino fotografas Gediminas Jokūbaitis
2021 m. vasarą, po šio suvažiavimo praėjus lygiai 33 metams ir 2 dienoms (giminės suvažiavimas įvyko 1988-06-04) 2021-06-06 apsilankęs buvusioje senelių sodyboje padariau keletą nuotraukų.
