Išsivadavo vanduo iš kieto ledo,
Pirmos našlutės jau kėlė galveles,
Pavasarėlis ir vėl štai mus atrado,
Tik Tavęs, Tavęs, turbūt, nebeatras.

Jei dar atrastų, jei Tave pamatytų,
Tai tik pro langą, ant priegalvės baltos,
Pažvelgęs veidan vargiai bepažintų,
Taip iškankintą senatvės ir ligos.

O pernai metą pavasaris atėjo
Kai Tu išvydai jo kaspinus žalius,
Saulutė švietė ir špokas jam giedojo,
O Tu elksnyne, jam laužiai pundelius.

Sutiko Tave pavasaris malonus,
Paskelbė viltį laimingos ateities,
Žiedų pribarstė ir kalnelius ir klonius,
Gyventi liepė ir dirbti iš peties.

Ir Tu tikėjai ir puoselėjai viltį,
Bet Tau likimas grumojo už pečių,
-Palauk žmogeli, neleista tau pakilti,
Neprigyvensi jau šviesesnių dienų.

Ir štai „viešnelė” nelaukta, neprašyta
Galanda dalgį ir juokiasi piktai,
Pakėlus kardą grąsina TAu kas rytą
Ir baime šlama jos apsiausto kraštai.

Pritrūko žodžių, neliko kuo raminti,
Nė kaip išpirkti iš tos piktos viešnios,
Tik ašarėlę neišverktą nuryti
Ir jausti, kaip ji sėlina prie aukos.