Piktoji viešnia į akis pažiūrėjo
Ir kardą ties galva iškėlė staiga,
Palūžo gyvybė kaip lapas nuo vėjo,
Paliko lavonas – žmogaus nebėra.

Ir skrenda į tolį tas gelsvas lapelis
Ir sako sudiev, jau negrįšiu čionai,
Kur juodas arimas, kur dygsta rugelis,
Kur bartas berželis svyruoja liūdnai.

Pakilus saulutė vėjeliui kalbėjo:
-Šiandien iškeliavo iš žemės siela –
Vėjelis išgirdęs liūdnai sušlamėjo
Ir glostė jo kapą su šalta ranka.

1948 m.