Baltas beržas sužaliavo
Skleisdamas naujus lapus,
Bet likimas pranašavo,
Kad gyvenimo nebus.

Skaudžiai kirvį išgalando
Negera žmogaus ranka,
Beržas tartum nusigando
Apsiverkdamas rasa.

Griuvo beržas baltmarškinis
Suvaitodamas dusliai.
Žalios kasos išsipynė
Ir nusviro amžinai.

Tu berželi, svyruonėli,
Geras draugas man buvai,
Savo mirgančiam šešėly
Mūs vaikystę siūbavai.

Tu lenkei mums žalumynų
Visą šaką pasiskyt
Šventą rytmetį sekminių
Ganant karves pakaišyt.

Tu matei kaip rūpestingai
Kiemą tėviškėj šlaviau,
Tu žinojai kaip širdingai
Bernužėlį pamilau.

Tu stovėdamas daržely
Tyliai judinai lapus,
Kai mamytę ir tėvelį
Išlydėjom į kapus.

Daug dešimtmečių ilgųjų
Tėviškėlėn mojai mus,
Kad už tolių tolimųjų
Nepamirštume namus.

Ak kodėl nupjopvei beržą
Tėviškėlės mylimos?
Negi taip reikėjo malkų –
Žalio beržo šilumos?

Jau seniai nėra tų malkų,
Nei tos skerspjūvės senos,
Tik širdy išliko randas –
Niekas tėviškėn nemos…