Lauke ir šalta ir tamsu,
Už lango siautėja žiema,
Viduj nors šilta ir šviesu,
Bet tyliai spengia vienuma.

Į sielą veržias liūdesys,
Ir neviltis ir tuštuma,
Žinau, kad nieks neužgesys,
Nei rytmečiai, nei sutema.

Tačiau jaučiu protu žmogaus,
Kad nepalūšiu niekada,
Kad niekas miekad nepalauš,
Nei liūdesys, nei vienuma.

Kai gyvenau viena. 1972 m.